2015 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Whiplash




If I ever find one of these lying around, I swear to fucking God, I will stop being so polite. Get the fuck out of my sight before I demolish you!

Šitas filmas yra absoliučiai mano tempo.

Antrasis pilnametražis Damien Chazelle filmas buvo pirmasis iš Oskarui nominuotų filmų, kurį peržiūrėjau ir paskutinis apie kurį rašysiu, todėl, kad reikėjo įsitikinti keletu dalykų prieš ką nors dėstant. Aš esu beveik įsitikinusi, kad svarbiausią auksinę statulėlę šiemet nusineš Boyhood (Richard Linklater, 2014), bet jei būtų mano valia tai be jokios abejonės būtų būtent Whiplash. Ir tuoj atsakysiu kodėl.



Whiplash yra filmas, pagal akademiją adaptuoto scenarijaus iš to paties pavadinimo trumpametražio filmo, pasirodžiusio prieš porą metų. Filmas pasakoja apie Endriu (Miles Teller), vaikiną grojantį būgnais, kuris gyvenime turi tik vieną tikslą – tapti legenda. Kad jam pavyktų tai įgyvendinti, jis įstoja į prestižinę muzikos akademiją, ir tampa geriausios džiazo grupės dalimi. Grupei vadovauja ir ne itin įprastą mokymo strategiją turintis žmogus – Flečeris (JK Simmons). Taip prasideda šis įtempto veiksmo trileris.

Pradėsiu nuo vaidybos, nes ją aptarti čia lengviausia. JK Simmons buvo nuostabus ir aš esu absoliučiai įsitikinusi, kad už poros savaičių jis vėl dėkos savo dviems above average vaikams, tik šį kartą jau atsiimdamas Oskarą. Jo personažas Flečeris yra vienas iš įdomiausių, jei ne pats įdomiausias šio dešimetmečio veikėjas kine. Taip, dešimtmetis jau įpusėjo, ir kol kas šią poziciją mano akyse laikė Dr. King Schultz iš Django Unchained (Quentin Tarantino, 2012). Tačiau Flečeris savo nenuspėjamumu, baisumu ir tiesiog egzistavimu mane be galo žavi. Netgi esu girdėjusi, kad daug kam atrodo, kad būtent jis čia yra pagrindinis veikėjas, o ne Endriu, o tai pasako labai daug ką. Jo buvimas šiame filme yra ne tiek svarbus, kiek tiesiog gyvybiškai reikalingas, ir viską gerai apgalvojus, nerandu nei vieno aktoriaus, kuris tai būtų padaręs geriau, nei JK Simmons. (Just Keep Simmons, man) Visgi, pirmas planas čia turėtų atitekti būtent Miles Teller‘iui ir jo įkūnytam Endriu. Neslėpsiu tokios lengvos simpatijos šito gana jauno aktoriaus pusėn, ir tai daugiausia tikrai dėl šio filmo, kadangi šiame filme jis sužibėjo. Natūralios, net norisi rašyti, nesuvaidintos, nors iš tikro, galbūt galima ir taip sakyti, kadangi aktorius taip pat smarkiai ruošėsi ir repetavo šitam filmui, kraujas ir žaizdos ant jo rankų neretai būdavo tikros, emocijos tiesiog plaukia iš jo, ir tai yra labai žavu. Truputėlį menkesniuose vaidmenyse buvo matomi tokie aktoriai kaip Melissa Benoist, galbūt kažkam pažįstama iš Glee, suteikė juostai tokio lengvumo, paprastumo ir šiltumo. Ir Paul Reiser, kuris vaidino Endriu tėvą, kuris filme puikiai įkūnyjo rūpestingą ir atsakingą tėvą. Ir tiesą pasakius absoliučiai visi kiti aktoriai taip nublanko prieš du pagrindinius vyrus, kad net neturiu kažko ypatingo apie juos pasakyti, apart to, kad jų funkciją, ko gero, buvo užpildyti tuščias vietas.

Ne toks lengvas dalykas čia būtų analizuoti veikėjus, tačiau niekas nesako, kad pabandyti neverta. Žiūrint į Endriu, vienas dalykas visada yra aiškus – jis siekia tobulybės. Jis yra tas žmogus, kuris gyvenime turi vieną tikslą, jokie planai B ir panašus šlamštas jam nėra aktualu, nes jis tą tikslą pasieks. Ir visiškai nesvarbu kokia kaina. Jo veikėjas vaizduoja klausimą, kurio manau kiekvienas iš mūsų galėtume savęs paklausti – kiek toli galima nueiti siekiant kažko? Ar galėtume lengvai iš kelio šalinti visas kliūtis, be jokių žymesnių emocijų nutraukti ryšius su žmonėmis, nekreipti dėmesio į nieką kitą, apart savo tikslą. Jam nesvarbu nei vienos žmogaus nuomonė, išskyrus Flečerio. Flečeris yra toks vyrukas, kurio, kaip mokytojo manau niekas nenorėtų. Bet tik iš pradžių, galbūt. Savo stereotipus laužančiais mokymo metodais, tokiais kaip kėdžių svaidymas ir šiek tiek fizinio, ir labai labai daug psichologinio smurto, jis siekia išugdyti naujas legendas, tačiau niekas to nesupranta. Viena iš rimčiausių filmo eilučių, pasakyta jo, skamba taip „There are no two words in the English language more harmful than ‘good job‘.“ Galėtume pavadinti jį gana žiauriu, tačiau suvokę jo priežastis, na, vis dar galime jį vadinti gana žiauriu. Siekdamas išgauti geriausią rezultatą iš savo studentų, jis naudoja jų silpnybes prieš juos, vadina ne pačiais maloniausiais žodžiais ir svaido į juos daiktus. Ir neaišku kaip, tačiau JK Simmons‘as sugeba šį veikėją paversti tuo, kuriam mes pritariame, daugiau, nei nepritariame. Ta tvirta ranka ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, yra tai ko reikia norint pasiruošti žiauriai ir konkurencingam (muzikos) pasaliui. Tačiau kartais matome ir kitą jo pusę, kuomet jis atrodo gana pažeidžiamas, supratingas ir žmogiškas, ties tik kelias sekundes, ir gal porą ar tris kartus per visą filmą. Tai leidžia mums prisiminti, kad vis dėl to tai yra žmogus. Nors ne kiek mums, kiek Endriu, kuris nėra pasiryžęs taip lengvai nusileisti, ar nepakovoti už save. Visas filmas yra paremtas šių dviejų žmonių susidūrimu.

Šiame filme tikrai netrūko įspūdingų kadrų, netgi galvoju, kad kai penktą kartą (sorry not sorry) jį žiūrėsiu reikėtų stabtelėti ir tiesiog pasigrožėti nuostabia kinematografija. Yra daugybė įdomių sprendimų, tikrai nuostabus montažas, kameros padėtys ir judesiai. Įdomus dalykas šiame filme yra tas, kad Flečeris dažniausiai yra rodomas iš tokių pozicijų, iš kurių jį mato Endriu. Gana dažnai kamera jį filmuoja iš apačios, taip mums sakydama, kad taip, šis žmogus yra svarbesnis, reikšmingesnis už jį. Tiesa, yra keletas momentų, kuomet Flečeris yra filmuojamas ir iš taip vadinamo akių lygio, ir ko gero nesunkiai nuspėsite, kad tai atsitinka tada, kai Endriu pats jaučiasi pakankamai tvirtai stovėdamas, ar atsikalbinėdamas prieš jį. Nemažai itin artimų pritraukimų leidžia mums pamatyti tas mažas detales, kurios ne tik muzikoje, bet ir, ir ypatingai, kine turi didžiulę svarbą. Kartais net sulėtintuose kadruose rodomi kraujo ar prakaito lašeliai yra tarsi pamokos kiekvienam, kad geriausi dalykai ateina iš lėto ir tik sunkaus darbo dėka. O apie dar vieną techninį aspektą, muziką, manau kalbėti net ir nereikia. Visi filme skambėję kūriniai be jokios abejonės yra puikūs. Na, o jei jums atsibosta tą pačią dainą klausytis šimtus kartų, šiaip man nerūpi, čia jūsų problemos.

Be visų išgirtų kinematografinių ir techninių sprendimų yra dar vienas labai svarbus dalykas – tai scenarijus. „Adaptuotas“ iš to paties pavadinimo trumpo metro filmo, parašytas režisieriaus Damien Chazelle tai yra dar vienas kažkoks žiauriai geras dalykas. Jau dabar matau kelias filmo frazes patenkančias į visokius geriausių frazių topus, per dialogus ir monologus atsiskleidžia ir charakteriai, kadangi fiziškai vienam reikia tik mojuoti ranka, o kitam mušti būgnus pagal tą mojavimą. Na gerai, ne tik, tačiau dažniausiai. Ir aš nelabai pamenu kada koks nors filmo scenarijus, būtent tai, kaip tai parašyta, o ne tai, kaip parodyta buvo taip smarkiai prikaustęs mano dėmesį. Gražių žodžių nei kiek negaila.

Ir pabaigai, šlakelis ypatingai aštraus fangirlinimo. Šitas filmas pas mane dabar visur, net jei turėčiau pasikabinčiau ir plakatą, bet deja, neturiu, tačiau facebook cover nuotrauka, ar twitter header irgi panašūs dalykai, ir žinoma abi šias vietas puošia Whiplash atributika. Tai yra vienas iš tų retų atvejų, kuomet dar žiūrėdama filmą galvojau kada galėsiu pažiūrėti vėl. Nežinau kiek kartų tai reikės daryti, kad atsibostų, tačiau aš tam pasiruošusi. Pamenu kaip pirmą kartą pažiūrėjusi jaučiausi tokia keistai pritenkta ir tikrai be galo nustebinta, todėl į facebook parašiau tokį mažyti postą truputėlį giriantį šį filmą. Dabar ant stalo stovi Gone Girl knygą ir citata ant knygos nugaros sako „Gone Girls is the book you‘ll be begging other people to read, just so you can discuss it with them.“ Tai va aš būtent taip tada jaučiausi, ir kažką tokio parašiau ten. Mano laimei tikrai ne vienas ir ne du žmonės peržiūrėjo filmą ir iš to kilo kelios įdomesnės diskusijos apie tai. Neišvengiami žinoma jau ir filmą mačiusiųjų inside juokeliai, pasidalinu vienu štai čia.




Jei dar nematėt Whiplash, tai aš galiu pasakyti, kad jums reikėtų jį pažiūrėti. Žinoma, kad viską rašo čia labai subjektyvios rankos, tačiau asmeniškai man, nieko geresnio pernai metais parodyta nebuvo. Taip, Boyhood, ko gero laimės pagrindinį Oskarą, na jei ne, tai tada galbūt Birdman, tačiau vien tai, kad šis filmas yra nominuotas man suteikė labai daug džiaugsmo. Negaliu neprisiminti, kaip pernai toks ne itin žinomas ir iš pažiūros labai nuobodus mažytis filmas pavadinimu Nebraska (Alexander Payne, 2013) buvo nominuotas ir aš žinoma jį pažiūrėjau ir jis labai netikėtai tapo mano favoritu. Taip panašiai ir čia, tik tiek, kad šis filmas ne tik šių, bet ir kokių pastarųjų dešimties metų favoritas. Tik man. Gal reikėtų nustoti žiūrėti jį kartą per savaitę, bet kažkaip nesinori. Dabar net atrodo, kad dar tiek daug norėčiau apie šį filmą pasakyti, bet tiesa ta, kad geriau jau jūs pažiūrėkite.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą