2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

American Sniper



Pradėti reikėtų nuo to, kad šitas filmas yra paskutinis iš aštuonių šių metų Oskaro nominantų, kaip geriausias, mano sąraše. Taip pat reikėtų neslėpti to fakto, kad aš jo peržiūrą atidėliojau ilgiausiai. Susidariusi tam tikrą nuomonę iš skaitytų atsiliepimų ir nuomonių buvau gana skeptiškai nusiteikusi šios, dar vienos, biografinės dramos atžvilgiu. Vos prasidėjus filmui visos mano baimės pasitvirtino, kai nuo pat pradžios vienas po kito buvo beriami seksistiniai ir rasistiniai komentarai, tačiau bendrą nuomonę vis dėl to privertė pakeisti nuostabi Bradley Cooper‘io vaidybą ir įtemptas siužetas.



Ne paslaptis yra tai, kad The Hurt Locker (Kathryn Bigelow, 2009) išlieka vienu mėgstamiausių mano filmų nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą peržiūrėjau, todėl savaime suprantama, ir šis man paliko itin gerą įspūdį. Pagaliau, po gana ilgos pertraukos Clint Eastwood‘as pristato mums tikrai dėmesio vertą filmą. Kas yra labai neįprasta tai tas faktas, kad filmas žiūrovas pasiekė sausio mėnesį, kai toks laikas skiriamas daugiausiai visam šlamštui, kokį Holivudas gali sugalvoti. Staigmena sausio fronte tapęs Amerikos Snaiperis patvirtino ir visas su juo atėjusias liaupses. Taip, ne vien neigiamus komentarus skaitau iki galo.

Filmas pasakoja tikrą snaiperio Chris Kyle istoriją, labai trumpai pažvelgdamas į jo vaikystę ir į tą momentą, kuomet jis nusprendė tapti karininku. Visas dėmesys sufokusuotas į keturis jo turus į karštąjį tašką. Tai filmas apie geriausią Amerikos snaiperį, apie žmogų, kurio pravardė yra legenda. Kai pradžioje paminėjau, kad Bradley Cooper‘io vaidyba čia nuostabi, tai gal net šiek tiek per mažas žodelis tam darbui, kurį jis čia įvykdė. Viena scena filmo pabaigoje man pačiai užgniaužė kvapą. Legenda įkūnyta labai įtikinamai, nebuvo sunku patikėti nei viena šios juostos scena. Nuostabiai perteiktas žmogaus ir karo lauko santykis, pokyčiai asmeniniame gyvenime ir menkas jo paties susidomėjimas tuo. Aš vis lyginu šitą pasirodymą su Jeremy Renner‘io pasirodymu filme The Hurt Locker, kuriame vieno žmogaus šou man patarė didžiausią įspūdį, tiesą pasakius, įspūdis čia buvo ne ką menkesnis, ir ta Oskaro nominacija yra labai sąžiningai pelnyta. Tai tikrai vienas iš geriausių praeitų metų pasirodymų ir, manau net pats geriausias aktoriaus karjeroje.

Įtemptas filmo siužetas neleido net trumpam jo stabdyti. Viskas, ko reikia kariniam filmui, čia buvo. Nuo nestabilios kameros, iki itin greito montažo, sulėtinimo ir itin aštrių priartinimų. Garso efektai suteikė filmui galingumo. Į režisieriaus kėdę atsisėdęs Clint Eastwood‘as pademonstravo tikrą klasę. Yra dar daug daug gerų žodžių šiam filmui, tačiau jis toli gražu nėra tobulas. Žiūrint kiekvieną filmą visada vertėtų įsiklausyti į tai, kokią žinutę siunčia filmas. Tie, kurie sakosi neskleidžiantys jokios ideologijos dažniausiai yra tie, kurie skleidžia tai labiausiai. Koks nors nekaltas filmas dažniausiai neša kokią nors užslėptą žinutę, ir tai yra baisiausia aklam žiūrovui. Šis filmas tokių pretenzijų neturi ir viską, ką nori pasakyti pasako gana tiesiai šviesiai. Pacituojant „nuostabųjį“ JAV prezidentą G.W. Bush‘ą „Jūs arba su mumis, arba jūs teroristai.“ Viduriuko nėra. Taip ir šiame filme, labai aiškiai yra geri vyrukai (JAV kareiviai) ir blogiukai (VISI musulmonai/irakiečiai/ne amerikiečiai). Filme labai smarkiai nėra išplėtojama nei viena kitos pusės istorija. Ir taip, čia gali būti labai rimta priežastis, kadangi filmas pastatyas pagal paties snaiperio autobiografiją, ir mes matome tai, ką matė jis. Tačiau, kaip jau esu minėjusi Holivudas mėgsta pakoreguoti ir tikras istorijas savo naudai. Lyg norėdamas atsikratyti kaltinimų rodant musulmonus kaip teroristus, neturinčius jokios priežasties pulti, režisierius pasirenka parodyti detalę iš vieno teroristo gyvenimo, kurios realiai pats snaiperis lyg ir neturėtų žinoti. Esmė tame, kad kai filmas pasakojamas iš vienos pusės, vieną pusę ir tematome.

Kalbant apie filmo puses, jis pats yra labai akivaizdžiai padalintas į dvi dalis : namus ir svetur. Pasitelkiant ne tik spalvų gamą, bet ir aktoriaus elgesį. Grįžtant prie to paties The Hurt Locker, ten filmo pradžioje yra tokia citata, kuri čia yra įkūnyjama to nejaukaus ir svetimo jausmo būnant namuose. The rush of battle is often a potent and lethal addiction, for war is a drug. Po filmo peržiūros buvo itin daug diskusijų apie autentiškumą, nenoriu kartotis, tačiau tikrai ne viskas šimtu procentu čia yra taip, kaip buvo. Teko šiek tiek apraminti porą personų, kurios bandė mane įtikinti, kad kai kurios vietos filmui buvo būtinos, nes gi tai yra TIKRA istorija, taip iš tikrųjų buvo ir filmas TURĖJO perteikti tikrąjį snaiperio gyvenimą. Aha.


Tokia gana paini mano nuomonė apie šį filmą. Kaip filmas, kaip meno kūrinys, visas pastatymas, siužetas, vaidyba ir panašūs dalykai yra tikrai girtini. Tačiau kaip istorija, kurią peržiūrėję amerikiečiai tik dar labiau pastiprins savo įsitikinimą, kad Valstijos yra geriausia šalis pasaulyje. Taip, ir tokių variantų esu sutikusi, tiesą pasakius, ne vieną. Į klausimą kodėl, atsakymas visada yra Because it just is. Manau, kad šis Eastwood‘o filmas puikiai suveiks amerikiečių savimeilėms, bus gana neblogai įvertintas ir Akademijos, kurioje, turiu paminėti, didžioji dalis yra pagyvenę baltaodžiai amerikiečiai vyrai. Nieko blogo prieš jį asmeniškai neturiu, tik man nelabai patinka ta mintis, kad dalis žmonių pažiūrėję bus įsitikinę, kad viskas pasaulyje yra šimtu procentų taip, kaip filme.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą