2015 m. sausio 27 d., antradienis

Foxcatcher



Visą savaitę kaupiausi ir ruošiausi parašyti kažką apie šį filmą. Ir ne dėl to, kad čia reikėtų labai daug ką rašyti, tiesiog reikėjo tos savaitės, kad šiek tiek atsikratyčiau to šiurpumo jausmo, kurį filmas sukėlė. Uh.

Foxcatcher yra dar viena pernai pasirodžiusi biografinė drama. Veiksmas vyksta besiruošiant 1988-ųjų Seulo Olimpinėms žaidynėms. Pagrindiniai juostos veikėjai – milijonierius treneris John E. du Pont (Steve Carell) ir broliai imtynininkai Mark (Channing Tatum) ir Dave Schultz (Mark Ruffalo). Ir dabar labai sunku rasti tašką, nuo kurio viską pradėti.

2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Boyhood


„You don't want the bumpers, life doesn't give you bumpers.“

Vienas iš įdomiausių ir vienas labiausiai lauktų projektų išvydo dienos šviesą. Dvylika metų kurtas Richard Linklater filmas Boyhood (2014). Labai dažnai šis filmas yra vadinamas eksperimentiniu, ir iš tikro keista, kai eksperimentinis tampa tas filmas, kuris pasakoja apie niekuo neišsiskiriančią žmonių kasdienybę.


2015 m. sausio 17 d., šeštadienis

Birdman


Alejandro González Iñárritu pristato mums tikrų tikriausią kino patirtį. Ne filmą, ne istoriją – patirtį. Faktas yra tai, kad aš neturiu itin daug žodžių nupasakoti nei kas ten vyksta, nei kaip vyksta. Pasakyti galima tik tiek, kad tai yra taip nerealu, nematyta, keista, bet taip gerai keista, kad norisi grįžti ir grįžti į tą pasaulį.

Riggan (Michael Keaton) yra visų pamirštas aktorius kadaise vaidinęs superherojų – Birdman. Šiuo metu jis pats adaptavo novelę spektakliui, režisuoja jį ir atlieka pagrindinį vaidmenį. Veiksmas rutuliojasi apie šią istoriją. Antraplanius vaidmenis spektaklyje atlieka Mike (Edward Norton) ir Lesley (Naomi Watts). Aplink sukiojasi nesenai iš reabilitacijos klinikos grįžusi dukra Sam (Emma Stone).

Atrodo, paprasta istorija, kas čia tokio. Čia yra smegenis sprogdinantis surrealistinis šedevras, kurio nei nupasakoti, nei jausmo jį žiūrint nupasakoti nėra įmanoma. Michael Keaton ims geriausio aktoriaus statulėlę Oskaruose (90 procentų). Filme tiek daug nuostabiai vietose ir laiku pavartotų frazių, sakinių, vardų, pavardžių, visko, kas yra taip aktualu, taip teisinga, taip absurdiškai taiklu. Nuostabus scenarijus. Tačiau tai, ką iki pat šios minutės bandau sudėlioti į kažkokį įdomesnį sakinį, kuris teisingai apibūdintų vieną kitą labai svarbų juostos aspektą. Oskarų labai labai labai nepelnytai neįvertintas juostos montažas yra kažkas ne iš šio pasaulio. Beveik visas filmas (dvi valandos) atrodo kaip viena nepertraukiama scena. Ta prasme. Taip, nėra jokio kameros stovo, nėra jokių nukirpimų, įprasto tradicinio dialogų montavimo (shot-reverse-shot), viskas yra viena nepertraukiama patirtis.

Aš net nežinau ką toliau rašyti, kad nepapasakoti per daug. Tiesiog šitame filme kiekviena sekundė yra tokia svarbi, kiekviena kadre esanti smulkmenėlė turi tokią reikšmę, kiekvienas pasakytas žodis...

Su 9 Oskarų nominacijomis Birdman, be jokios abejonės, yra ne vien tik mano favoritas. Michael Keaton buvo nuostabus, prisipažinsiu, dėl nieko niekada gyvenime taip nesidžiaugiau, kaip dėl Emma Stone nominacijos. Nesuprantu, kaip praleido pro akis montažą, tačiau daugelyje kitų kategorijų Birdman atsiims ne vieną statulėlę. Šiaip tai, nepagailėkit kelių eurų ir apsilankykit. Verta, labai labai verta. Jei nenueisit, jums už nugaros visą gyvenimą vaikščios žmogus persirengęs paukščiu. Jei nenueisit nesuprasit ir pastarojo sakinio. 

2015 m. sausio 15 d., ketvirtadienis

The Imitation Game


Pasiruoškite. Apačioje esančiame tekste daugybę kartų bus paminėtas žodis Oskaras.

Taigi Oskarui nominuotas Benedict Cumberbatch vaidina Oskaro nominuoto režisieriaus Morten Tyldum Oskarui, už geriausią metų filmą, nominuotoje dramoje The Imitation Game. Filme pasakojama tikra Alan Turing istorija. Istorija žmogaus, dėl kurio Antrasis Pasaulinis Karas sutrumpėjo nuo dviejų iki keturių metų. Ir tas žmogus yra homoseksualus.

Kažkodėl pajutau, kad tą paskutinį sakinį buvo reikalinga pridėti. Šiek tiek nukrypsiu. Vakar žiūrėjau naujausią Glee seriją, ir ten visi seni klubo nariai grįžo namo ir aplankė mokyklą. Jų nuostabai pats populiariausias klubas ten buvo krikščionių, katalikų, žodžiu tikinčiųjų klubas. Po daugybės labai taikliai apsikeistų frazių ir pasisakymų Glee klubas palieka tikinčiuosius su tokia fraze „Quinn once had sex with a latina lesbian.“ Nežinau kodėl, tiesiog pasirodė tinkama. Ups. Ši frazė, kaip ir paskutinis prieš tai buvusios pastraipos sakinys gali būti mind-blowing siauro mąstymo žmonėms. 

Pradėkim kalbėti rimtai.

The Imitation Game man iš visų biografinių dramų pernelyg neišsiskyrė, atrodė, kad paiso visų tokių dramų taisyklių. Parodoma Alan Turing vaikystė, paauglystė, šokinėjama laikotarpiais, rodoma nuostabi istorija, kaip jis nulaužė nenulaužiamąją Enigmą. Jei apie šitą žmogų nesatę nieko girdėję ir žiūrite filmą be jokių lūkesčių, ar nežinodami kas bus, kas įvyks, galbūt filmas ir pateiks jums vieną kitą staigmeną. Tačiau daugiau mažiau žinant istoriją, viso to įdomumo nelieka. Ir iš tikro kartais žiūrint tokius filmus, nors atrodo žinai, bet režisierius sugeba kaip nors įmaišyti intrigos, čia to kaip ir nebuvo, nežinau tyčia ar netyčia.

Dabar sėdžiu ir galvoju kas filme yra svarbiau, ar tai, kad šis žmogus sugebėjo sukurti mašiną, kuri įveikė Enigmą, ar tai, kad šis nuostabaus proto žmogus buvo homoseksualas ir už tai nubaustas. Tiesa, vertėjo paminėti, kad tais laikais Didžiojoje Britanijoje homoseksualumas buvo baudžiamas kalėjimu arba chemine kastraciją, būtent pastarąją bausmę Turing ir pasirinko. Nežinau, kas svarbiau. Jei žiūrėsim tokiu naiviu paviršutinišku žvilgsniu, žinoma, žmogus – didvyris, kuris išgelbėjo pasaulį oo jee vaje. Bet filme neslepiama yra ir tai,kad šis žmogus nėra tobulas. Kad jis tiesiog žmogus, jis gali klysti, jis turi priimti sunkius sprendimus, vieną minutę jis gali būti visų nekenčiamas, kita - dievinamas. Kad kartais reikia padaryti sprendimą, dėl kurio žus šimtas, bet galbūt išgelbėti bus tūkstančiai. Niekas nėra tobulas, nėra teisingų ar neteisingų sprendimų, nors virš visko turi būti logika, mąstymas, mokėjimas eiti kelis žingsnius į priekį. Jei pažiūrėsime šiek tiek giliau, ir atversime antrąjį filmo sluoksnį, tai be jokios abejonės bus matoma to nuostabaus proto kančia. Nuo pat pirmųjų metų mokyloje, iki tol kol yra suaugęs ir rimtas vyras. Visas gyvenimas yra savęs ieškojimas, savęs pažinimas, savo vietos ieškojimas, galbūt pripažinimo, nors čia ko gero nelabai, ieškojimas. Ir nežinau, kas yra svarbiau.

Benedict Cumberbatch visiems, ko gero, labiausiai žinomas iš televizijos mini serialo Sherlock, kuriame meistriškai atlieka pagrindinį vaidmenį. Šiuo metu jis yra vienas iš labiausiai geidžiamų aktorių Holivude, ir šiame filme jis neleidžia absoliučiai niekam galvoti kodėl taip yra. Labai sitprus, ir tikrai labai pelnytai Oskaro nominacijos vertas pasirodymas. Keira Knightley, šiame filme vaidinanti Turing draugę Joan Clarke, kad ir kaip keista bebūtų visai manęs neerzina, kaip absoliučiai visur ir visada, tai sakyčiau neblogas ženklas. Tiesa, ir ji už tai yra nominuota Oskarui. (Aš šitą jos nominaciją asmeniškai pasivadinsiu nominaciją, už tai, kad neerzina.) Iš visų kitų antraplanių vaidmenų man istrigo tik Matthew Goode pasirodymas, juostoje jis vaidino Hugh Alexander, žmogų kuris iš pradžių buvo bene priešas Turing‘ui, o vėliau perėjo į teisingas barikadų puses.

Visos peržiūros metu viskas tiesiog dvelkė tokiu britiškumu, nuo spalvų paletės iki muzikos, kuri beje, taip par yra Oskarui nominuota. Išsiskyrė ir filmo montažas, kuris taip pat gavo Oskaro nominaciją. Aš va taip ir darysiu, artimiausią mėnesį, daugybę kartų vartosiu žodį Oskaras, manau, kad greičiau eitųsi turėčiau jį tiesiog kopijuoti ir įklijuoti. Ištikro viskas dvelkė ne tik britiškumu, bet ir tokia karine nuotaika, viskas atrodo taip pakankamai slegiančiai ir tikrai nesijauti taip, lyg norėtum būti ten tuo metu, nes iš tikro, kas norėtų. O ar paminėjau, kad filmas gavo Oskaro nominacijas už dekoracijas ir už adaptuotą scenarijų?

The Imitation Game – ne itin išsiskiriantis biografinių dramų žanre filmas, tačiau neabejotinai vienas geriausių, sukurtų praėjusiais metais. Su bene daugiausia Oskaro nominacijų sau prie šono stovintis ir pasakojantis vieno žmogaus, kuris padarė neįmanomą, gyvenimo istoriją. Nuostabūs aktoriai ir puikiai perteiktas laikmetis dovanoja mums dramą, kurios dar ilgai nepavyks pamiršti, ir kuri įsirašys į kino istoriją, kaip istorija papasakojusi pasauliui daugiau apie Alan Turing.


Sometimes it is the people who no one imagines anything of who do the things that no one can imagine.

2015 m. sausio 14 d., trečiadienis

Into The Woods



Into The Woods yra filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Brodvėjaus spektaklį. Tai išties užburiantis ir įdomus kelias į fantazijos šalį. Nuostabus aktorių ansamblis (ta prasme, Anna Kendrick yra kažkas ne iš šito pasaulio, ir taip, aš žinau, kad ir Meryl Streep čia vaidino), nebloga muzika, kostiumai, dekoracijos, makiažas, magija.

Kol dar nepradėjom gilintis labiau į visą šitą reikalą, vieną dalyką reikia tiesiog mesti čia, kad būtų ramu, nežinau kaip gražiai ir teisingai man išversti tą get out of my system frazę, bet tai ir dabar padarom, gerai? Miuziklai kino pasaulyje atsirado, išpopuliarėjo ir užėmė labai svarbią poziciją tuomet, kai žiūrovams reikėjo kažkokios vietos pabėgti. Jie buvo naudojami, tikrąja to žodžio prasme, priversti žmones bent jau trumpam pamiršti apie visus baisius dalykus vykstančius pasaulyje ir panašiai... Pažiūrėjus į paskutinius keletą metų ir miuziklų grįžimą į didįjį ekraną man kyla klausimas, ar Holivudas mums nori kažką pasakyti? Paliksiu šitą čia, tiesiog, tegul būna.For your consideration, kaip jau prasidėjęs apdovanojimų sezonas apie filmus dažnai sako.

Grįžtant prie filmo. Išties, tai nebuvo nei mano labai laukiamas, nei atrodė labai įdomus, ta prasme Les Miserables (2012) buvo ‚nauja‘, įdomu ir viskas ten buvo gerai, na, labai gerai, ir su Pitch Perfect (2012) viskas buvo gerai, ir Frozen (2013) buvo įdomu, bet gal jau šiek tiek užtenka. Ypač Annai Kendrick. Ta prasme, gerai, jei jai tai patinka, viskas gerai, bet galbūt jau pats laikas pasirodyti rolėje, kurioje nereikės dainuoti, šokti, persirengti Pelene ir laimėti kokį nors svarbų, reikšmingą ir prestižinį apdovanojimą? Kaip jau suprantama, didžiulės simpatijos šiam filmui nerodau, bet ir smerkti nenoriu. Tai yra vienas iš tų filmų, kuriuos pažiūri, pagalvoju, na, gal ir nieko, bet tada kaip ir lyg pamiršti... Nieko tau ypatingo jis neduoda, peno apmąstymams, ar sukrėtimo čia kaip ir nėra. Tiesiog jis yra, yra neblogas, tai va taip va, šiek tiek va taip ir tegul būna.

Pats filmas yra tarsi padalintas į dvi dalis, tai nėra paslaptis ir jei paskaitysite bent vieną receziją, ar rimtesnį filmo aprašymą – tai rasite. Pirmoje dalyje pagrindiniai juostos veikėjai Kepėjas (James Corden) ir Kepėjo žmona (ačiū, kad pagrindiniam moteriškam personažui nesuteikėte normalaus ir tikro vardo. Būsi Kepėjo žmona, gerai? Gerai. Pasakė Emily Blunt) kenčia dėl to, kad negali turėti vaikų. Pas juos ateina kaiminystėje gyvenanti ragana (Meryl Streep) ir papasakoja istoriją kodėl taip yra. Raganos istorijos moralas, nejuokauk su žaliaėdžiais? Kaip jau supratot, mano nuotaika nėra tinkama kažko rimto rašymui, bet, aš niekada neįvardinau savęs kaip rimto žmogaus. Žodžiu, Kepėjo tėvas vogė gėrybes iš Streep sodo ir ji dėl to užkerėjo tą namą, dėl to Kepėjas negali turėti vaikų. Ragana pasižadėjo atšaukti savo burtus, jei jie jai atneš keturis daiktus. Ir per tuos keturis daiktus mes susipažįstame su kitais filmo veikėjais. Filme yra Rapunzelė (Mackenzie Mauzy), raganai reikia jos plaukų, Pelenė (Anna Kendrick), kurios kurpaitės čia auksinės (?), Džekas (Daniel Huttlestone) su karve ir Raudonkepuraitė (Lilla Crawford), kuri vagia bandeles. Taip pat fone kartais šmėkšteli pora Princų, vienas Pelenės (Chris Pine), kitas Rapunzelės (Billy Magnussen). Jei paklausit, tai vienas iš geriausių visos juostos momentų buvo Princų daina apie agonija. Tiesiog, neturiu lietuviškų žodžių – brilliant. Deimantinis momentas šiek tiek priminė Epic Rap Battles of History (youtube.com, nėra už ką;) Taigi pirmoji filmo dalis yra ta laimės paieška, bandymas įgyvendinti svajonę ir pasiekti tikslą, vos ne, bet kokia kaina. Antroji, yra viskas, kas vyksta po to. Taip, Holivudas mums parodys, kas vyksta po happy ever after. Gyvenimas, kaip ir miškas, painus ir klaidingas. Kartais gyvenime rasite proskynų, kuriose viskas bus šviesu, aišku, paprasta ir jauku, o kartais teks pereiti pelkes ir įveikti kitus iškilusius sunkumus. Į gyvenimą, kaip į mišką. Ir dar viena tokia tiesa apie gyvenimą, kai jau atrodo, kad viskas bus/yra gerai, persigalvok iš naujo. Ne.

Apibendrinus šitą rašliava, kuri buvo tokia pat paini ir maišyta, kaip mano jausmai žiūrint šitą filmą, privalau pasakyti, kad Anna Kendrick yra tobula, tokių filmų kartais galbūt ir reikia, bet, jei rimtai, tai šiuo metu yra daug svarbesnių dalykų. Antrą kartą nežiūrėsiu, bet buvo įdomų pamatyti tokią gana šiuolaikinę ir neįprastą iki gyvo kaulo pažįstamų pasakų ir istorijų pusę. Nežinau ar kam rekomenduočiau, na, nebent kažkam, kas dievina kurį nors iš pagrindinesnių aktorių, nes nors ir sako, kad Blunt čia buvo pagrindinė, aš nesu tuo tikra, arba tam, kas dievina miuziklus. Šiaip tai, taip, tai buvo geriausias praeitų metų miuziklas. Manau, nugriebs vieną kitą Oskarų nominaciją. Tiesa, tai sužinosim jau ryt. S***‘s gettin‘ real.


Atsiprašau už viską, tiesa pasakius, planavau rašyti kažką rimtesnio, bet tiesiog negaliu, kai mintyse man skamba dainos „you‘re not alone“, „agony“ ir panašiai, ir sėdžiu viena kambary, vidury nakties. Viskas, pagal nuotaiką. Go Into The Woods.

P.S. aš žinau kiek kartų čia paminėjau Anna Kendrick, bet paminėsiu ir dar dešimt, jei to norėsis. Tiesiog, jei ji jums nepatinka, vertėtų permąstyti savo mąstymą. 

2015 m. sausio 13 d., antradienis

Vertigo



Vertigo – galvos svaigimas, sukeliantis regėjimo nestabilumą, dažniausiai pasireiškiantis vaizdo sukimusi.

Arba, Vertigo yra vienas geriausių genijaus Alfredo Hitchcock‘o darbų, viskas priklauso nuo to, kokio apibrėžimo norisi. Filmas pasakoja buvusio policininko John "Scottie" Ferguson‘o (akt. James Stewart) istoriją. Dėl nelaimingo atsitikimo, jam pasireiškia akrofobija (aukščio baimė) ir vertigo, todėl jis yra priverstas palikti savo postą ankščiau, nei norėtų. Tačiau, neilgai trukus Gavin Elster‘is jį pasamdo kaip privatų detektyvą sekti savo keistai besielgiančios gražuolės žmonos Madeleine (Kim Novak).

Vienas iš įdomiausių kada nors skaitytų straipsnių buvo parašytas aktyvistės, antrosios feminizmo bangos atstovės Laura Mulvey. Savo straipsnyje ji iškelia trijų žvilgsnių teoriją (kameros, veikėjų ir žiūrovo) filmuose. Viena iš pagrindinių minčių jos teorijoje yra tai, kad į moteris yra žiūrima kaip į objektus klasikiniuose Holivudo filmuose. Tokiu atveju, vyras tampa aktyvus stebėtojas, o moteris pasyvus objektas. Turėtų iškilti klausimas ar galima būtų vadinti Vertigo klasikinių Holivudo filmu. Iš dalies, taip. Nors Hitchcock‘as, neatsiprašysiu ir tvirtai pasakysiu, niekada nestokojo novatoriškų idėjų, kaip Rear Window (1954), kuriame jis pagrindinį veikėją pastato į tą poziciją, kurioje daugiau nei pusę amžiaus jau sėdėjo žiūrovai – pasyvaus ir neveiksnaus stebėtojo. Ar Psycho (1960), kuriame sukuriamas šokas dar filmo pradžioje panaikinus pagrindinę veikėją, taip pat (galbūt tik man), tačiau sukeliamas susitapatinimas su antagonistu. Iš dalies, galima sakyti, kad jo filmai yra klasikiniai, žinoma, daugiausiai tai dėl to, kad jie dabar jau yra tapę kino klasika, tačiau verta paminėti ir tradicines klasikiniam Holivudui būdingas pasakojimo schemas.

Pagrindinis veikėjas čia yra vyras, kurį įkūnija tuo metu ekranuose (labai dažnai ir Hitchcock‘o darbuose) karaliavęs James Stewart. Pagrindinė veikėja moteris – Kim Novak, viena iš Hitchcock‘o blondinių (į sąrašą patenka ir Grace Kelly, Ingrid Bergman, Janet Leigh). Šį filmą galima pavadinti pradžioje minėto straipsnio įkūnijimu. Vyras čia stebėtojas, aktyvus dalyvis, kuomet moters pirmi žodžiai ištariami jau bene įpusėjus filmui. Vyras susižavi moterimi stebėdamas ją, niekada nepabendravęs. Šita dalis primena Rear Window, kuomet Jeffries (akt. James Stewart) stebėdamas viską pro langą nepastebi šalia esančios moters (akt. Grace Kelly) ir susidomi ja tik tuomet, kai ji atsiduria už lango, kur gali begėdiškai stebėti (ką jis ir daro viso filmo metu). Viskas, ką mes matome Vertigo yra pasakojama tik iš Scottie pusės, mes niekada nežinome ką veikia Madeleine tuomet, kai ji nėra jo akivaizdoje, tarsi ji, jam nesant šalia visai net ir neegzistuotų. Tai nebūtų Hitchcock‘o darbas, jei visa ši situacija nebūtų apsunkinta dar ir dėl psichologinių abiejų žmonių problemų, nuo Scottie akrofobijos ir vertigo, iki Madeleine nesupratimų kur ji yra ir kaip ten atsidūrė. Mes esame paliekami išspręsti šį galvosūkį patys. Viskas kas vyksta nuo pirmos minutės iki pat filmo atomazgos yra ir tuo pačiu nėra tai, ko galėtume tikėtis.

Tai, kad šiame filme moteris tėra objektas, į kurį reikia žiūrėti per daug nesigilinant į tai kas vyksta jos gyvenime, patvirtina ir Judy virsmas Madeleine. Scottie yra įsimylėjęs išvaizdą, jam visai nesvarbu kokia moteris yra, jam svarbu kaip ji atrodo. Sutikęs panašią į mylimąją, kurios neteko jis visais įmanomais būdais stengiasi atkurti atvaizdą. Momentas, kai jam pavykta, tiesa, yra vienas iš gražiausių kadrų kino istorijoje. Moteris, tarsi angelas, stovinti tamsesnio kambario apšviestoje vietoje. Tas sustojęs, abstulbęs žvilgsnis į tai, ką pamato pagaliau po pokyčių, yra labai dažnai pasitaikantis filmuose, netgi būtų galima sakyti, klišinis, klasikinis momentas. Šioje scenoje viskas iki paskutinių detalių yra klasiška.

Vienas iš įdomiausių filmo momentų yra gana netikėtas ir drąstiškas montažas, Scottie košmaras, kuomet ryškios, nenatūralios spalvos užlieja ekranus, verčia jaustis nepatogiai ir paklaidina mus toje riboje tarp tikrovės ir sapnų. Net ir dabar tokia scena būtų matoma kaip modernaus kino ženklas, todėl gana natūralu manyti, kad išleidimo metais 1958- aisiais tai atrodė dar efektyviau. Ir to tada reikėjo. Juk būtent Alfredą Hitchcock‘ą 1960 – ųjų prancūziškosios nouvelle vague iniciatoriai Truffaut ir Goddard laiko vienu iš auteur idėjos pradininkų. Išties, Hitchcock‘as savo filmus ir rašė, ir režisavo, ir prodiusavo, kas Holivudo studijų sistemos laikais buvo labai retas reiškinys (negalima nepaminėti Orson Welles, kuriam RKO pasiūlė kontraktą absoliučiai be jokių apribojimų, ko pasekoje Welles parašė, režisavo, prodiusavo ir atliko pagrindinį vaidmenį vienoje geriausių visų laikų juostoje – Citizen Kane (1941)). Netradicinis montažas nebuvo vienintelis naujas dalykas Hitchcock‘o filmuose, netradiciniai scenarijai, labai plačiai nagrinėjamos psichologinės problemos, problematiški veikėjai, suskurtos naujos tradicijos, įtvirtintos senos.

Jei reikėtų aptarti Vertigo pabaigą, veikiausiai nieko tradiciškesnio nebūtų galima ir sugalvoti. Pabaigoje pagrindinis veikėjas, su kuriuo tapatinomės viso filmo metu galiausiai atsikrato savo Vertigo, net jei tuo pačiu netenka ir savo mylimos moters. Tiesa, vyro pergalės prieš moterį idėją pokario filmuose iki šiol yra vertinama, kaip vyrų bandymas atkurti savo valdžią. Šiaip ar taip, karo metais dauguma vyrų išvyko kariauti, o moterys neturėdamos kitos išeities privalėjo perimti dauguma jų darbų, todėl natūralu, kad vyrams grįžus buvo jaučiamas susilpnėjęs vyro autoritetas. Moteris matyta kaip grėsmė sugriauti tradicijas, nes ji nebesėdėjo namuose, o dirbo, ir dirbo tuos darbus, kuriuose ankščiau savo pozicijas laikė stiprioji lytis. Todėl juostos finalas, ko gero, yra paties Hitchcock‘o pasakymas, kad jis – autoritetas, ir įveikta ne tik aukščio baimė, vertigo, bet tuo pačiu išsaugotas ir vyriškasis ego.

Vertigo yra puikus, vienas iš geriausių kada nors pastatytų filmų. Objektyvia mano nuomone, geri filmai yra tie, kurie sukelia diskusijas, o šis be jokios abejonės tokią galią turi. Ne tik meistriškai surežisuoto, tačiau ir originaliai parašyto ir komplikuoto scenarijaus pavyzdys. Filmas, kuris puikiai perteikia tų laikų atmosferą ir lyčių santykius (nelygybę – nesusilaikiau). 

2015 m. sausio 8 d., ketvirtadienis

Naujų metų rezoliucijos, neaiški pradžia ir nerišlaus rašymo teorija

Ir nežinau, ar čia ta Naujųjų Metų rezoliucijų banga, ar čia pačios noras pagaliau kažką daryti, bet vėl atsidarau naujo įrašo lapą blogspot‘e ir rašau. Manau, geriau net neskaičiuosiu kiek tokių yra buvę, ir kiek iš jų net nešvydo dienos šviesos, keliose skirtingose platformose tai buvo daroma, keliais skirtingais adresas, vardais ir tikslais. Galbūt laikas nemesti visko, net neįpusėjus? Įkvėpimo visada turiu tik pirmiems keliems įrašams, o po to atsiranda mintys : ar kam to reikia, ar kam įdomu?... Nusprendžiau, kad įdomu turi būti tik man, ir to reikia tik man. Laikas man prisiminti kaip rašyti gimtąja kalba. Po tūkstančių ir dešimčių tūkstančių anglų kalba rašomų esė ir visokių kursinių, norisi ne tik paskaityti, bet ir parašyti kažką savo, savaip, be taisyklių.

Apie ką aš čia? Dar nežinau, žinau, kad man patinka filmai, knygos, tačiau rimtų recenzijų ar straipsnių geriau nesitikėti, juos visus galima rasti buvaukine.lt ar Telemano bloge. Mano tokia niekuo nereiškiančia nuomone, tai patys nuostabiausi lietuvių kalba rašomi žodžiai apie mėgstamiausią mano meno sritį. Rekomenduoju. Dar galiu pasakyti, kad dažnai turiu nuomonę įvairiausiais klausimais, aktualiomis temomis, ir mano nuomonę iš tikro yra sunku pakeisti, nors niekas nedraudžia bandyti (Jūsų patogumui nuimsiu apsaugos kodų prašymą paliekant komentarą – diskutuokime.).

Ko galima tikėtis? Tikrai nieko aiškaus ir konkretaus, abstraktumas mano brolis, o nerišlios mintys mylimiausios pusseserės. Nemeluoju.


Nieko didingo nežadu, tiesiog pati noriu turėti ir daryti kažką, kas man patinka, tokie maži straipsniukai, pamąstymai ar dar kažkas yra rašomi jau gana senai, todėl prie kai kurių straipsnių rasite datą, kuomet žodžiai pirma nusėdo lape. Idėjų turiu, kol kas ir noro turiu, pasistengsiu neapleisti, nepamesti, nors to tikrai nepažadu. Taip jau būna – įkvėpimas praeina.